à la prochaine! Iki kito susitikimo!

May 17, 2013 at 7:01 am · Filed under Uncategorized

 

Čia viskas labai jau artėja link pabaigos – pacituosiu man labai patinkantį Mindaugo Valiuko haiku – ,,Jau ruduo. Jau kojinės per naktį neišdžiūva.” Vasara Reunione baigėsi ir baigėsi prakaito žliaugimai. Dabar artėja žvarbi 24 laipsnių šilumos žiema 😉 Bet tikrai jau vėsta, sumažėjo gėlių ir vaisių, vakarais megztinio jau tenka ieškoti, o ir paplūdimy pakritęs nebepamiegosi be šiltesnio apkloto. O daugiausiai šitam rudeniniam ilgesiui priduoda tai, jog beveik visi mano geriausi draugai jau pakėlė sparnus ir išsivažinėjo po skirtingiausius pasaulio kampelius – Australija, Amerika, Airija, Anglija, Prancūzija, Ispanija, Vokietija. Pačio išsiskyrimo liūdesio ne tiek ir daug, nes jį užgožia jaudinantys tolimesni draugų planai ir naujos pradžios. Tiek šviesaus laiko kartu praleista, kad liūdėti kažkaip nepatogu. Dauguma čia suvažiavusių kalbų asistentų, tai labai spalvingos asmenybės, daug mačiusios ir daug girdėjusios. Manau ne kiekvienas ir ne kiekviena pasiryžtų metus taip praleisti. Čia buvę asistentai visi tokie nuotykių ieškotojai entuziastai, būdami šioje saloje davė kiek turėjo, sėmė, kiek galėjo ir pajudėjo tolimesnių ilgumų platumų matuoti. Kas toliau studijuoti Afrikos studijų, kas į Kiniją mokytis kinų kalbos, kas vesti žygius į Aliaską, kas savanoriauti ir padėti neįgaliesiems, kas surfinti Prancūzijoj, o kai kas antrą pusę suradęs čia lieka toliau mėgautis lėtu ir maloniu gyvenimu. Trumpa bet toli gražu nepaviršutiniška draugystė su šitais žmonėm daug atvėrė mano gyvenime ir padarė pasaulio gaublį mažesniu ir jaukesniu, kai žinai, kad po jį visą išsibarstę šie šviesūs žmonės ir kartas nuo karto pagalvoja apie tave. Leiskite priminti draugai, kad Reunion išvertus reikšia susitikimą. Šie metai buvo toks turbo susitikimas, trumpas ir laaaabai efektyvus!

Comments

Kalnų karalius ir saulė karalienė

May 16, 2013 at 6:30 pm · Filed under Uncategorized

Piton de Neiges – Snieguota viršūnė, tai aukščiausias kalnas Indijos Vandenyne – 3km su trupučiu. Taip vadinasi, nes kartais labai labai retai ten būna sniego, o tai labai didelis įvykis šiuosie tropikuose. Tai senas užgesęs ugnikalnis, kuris ir pradėjo Reuniono salos formavimąsi. Jis toks auštas, kad sako jei labai labai giedras dangus, nuo viršūnės gali matyti Mauricijaus salą esančia 300km į rytus. Praeitą savaitgalį žygiavom ten saulės tekėjimo paliudyt ir savo jėgas išbandyti, nes pasak visų, tai ypatingai sunkus žygis, bet be galo įstabus. Tai maždaug tikslas, į kurį privalai įkopto jei jau esi Reunione. Įspūdingiausia ten atsidurti paryčiais – nes saulės tekėjims virš debesų tai gražiausia akimirka, kuria gali užčiupti būdamas tose aukįtybėse. Matyti kaip saulė kildama dangų ir debesis nudažo ugnine geltona oranžine rožine. Visi įmanomi raudonos atspalviai pakyla su saule. Taigi, yra dvi galimybės kopti į viršūnę – žygiuoti dieną ir nakvoti namukuose valanda kelio nuo viršūnės arba keliauti maždaug nuo vidurnakčio iki pat 6 ryto kol jau saulė pradeda busti. Mes ir įdomumo dėlei ir taupydami namukų nuomos mokestį (nepigu čia, o kur jau turistiškesni kampeliai!) išžygiavom vidurnaktį su prožektoriais ir žvaigždėm, nusiteikę labai įtemptam ir ilgam žygiui, bet labai motyvuoti saulės pasitikt. Pradėjom maždaug 1300m aukšyje naktį todėl dar net nepakilus į pačius aukščiausius aukščius jau buvo žvarboka. Aš čia nei drabužių neturiu tokiam orui, todėl pasiėmiau viską ką turėjau šilčiausio, bet ir tai buvo negana, kai paryčiais kalno viršūnėj buvo apie trys laipsniai šilumos. Kūnas jau taip atprato nuo žnaibančio šalčio! Bet tuo pačiu ir pasiilgus buvau to jausmo, kai stingsta pėdos ir delnai, kuom tai priminė namus 😉 Ir tikrai, niekada negalvojau kad pasiilgsiu šalčio, bet kalnų krioklių baseinuose, kur vanduo tikrai šaltutis, kol kreolai raukosi aš atiduou duoklę šiaurei ir laiminga kaip ruonis gaivinuosi vėsiuose vandenyse. Ir grįžtant prie kelionės, sprendimas žygiuoti naktį buvo tikrai geras – su nakties vėsa buvo kur kas lengviau kopti, nei saulei kaitinant. Žygiai kalnuose veikia kaip meditacija, nes su kiekvienu žingsniu vis labiau paskęsti apmastymuose ir padebesiuose. O naktį tai dar kiečiau buvo – vien tamsa aplinkui, koncentruojiesi ties mažu šviesos ploteliu nuo prožektoriaus priešais save, kuris taip hipnotizuoja kartu su žingsių monotoniškumu, kad užliūliuoja į sapną. Ir nepastebimai tykiai tyliai atsidūrėme prie poilsio namukų, nuo kurių liko tik valanda kelio iki viršūnės. Buvome kur kas greitesni nei planavom, todėl dar turim gerą valandą užkąst ir pasišildyti tuose nameliuose. Visi namelių svečiai jau pabudę irgi ruošiasi rengiasi pasiekti šio intriguojančio žygio pabaigą. Viskas taip gražu ir didinga, bet tuoj papasakosiu kaip iš tikrųjų mūsų žygis užsibaigė. Namukus palikom likus apie valandai su puse iki saulės patekėjimo, bet kol kas tamsu nors į akį durk – nematyti mūsų stebuklingosios viršūnės. Nesam labai tikri kur eiti, bet kažkaip automatiškai atsiduriam takelyje nužymėtm žygio žymėm. Pasitikslinam su už mūsų einančia grupe ir jie patvirtina, kad tai teisingas kelias ir visi kartu pajudame. Bet keisčiausia tai, jog kelias visiškai nekyla, o net kaip tik tik nežymiai leidžiasi. Kaip čia dabar bus? Mes vis stabčiojame ne visai tikri ar tai teisinga kryptis, bet už mūsų žygiuojanti grupė ryžtingai mus lenkia bestančiojančius ir mums sako, jog dabar kelias lygus, bet vėliau jis pradės stačiai kilti ir mes pasieksim viršūnę. Nei žemėlapio neturim, o skambinti draugams ir šeimoms kažkaip ankstoka. Nors kita grupė jau buvo toli mūsų priešaky nuojauta sakė, jog mes nuklydom ne ton pusėn. Galiausiai tai supratę ir su tuo susitaikę apsisukom ant kulnų ir nukūrėm atgal, bet šansų užkopti į viršūnę su saule jau nebeliko – vis tik kokia valandą žygiavom priešinga kryptimi nei viršūnė. Skubėti jau nebebuvo kur, aušra nepaisydama mūsų prašymų pradėjo švisti mums begrįžinėjant mūsų tiesiuoju keleliu su žygio žymėmis.

Jau aušt aušružė, kur ten beskubėsi kai toks reginys prieš akis. Jessica, Orla, Frankas ir aš pakerėti sustojam, ir lėtai bestingstant pėdoms, delnams ir nosies galiukams liudijame  g r o ž į .

Tai ir buvo mūsų snieguota viršūnė, Piton de Neiges. Ech…Juk galiausiai procesas kur kas svarbiau nei rezultatas. Ir kad ir kaip gaila būtų neįkoptos viršūnės galiuko, niekaip nepavadinsiu mūsų ketveriukės nuotykio nevykusiu. Gyvenime nemačiau tokio saulėtekio.

Comments

Ievos atostogos pas mus

April 15, 2013 at 9:19 am · Filed under Uncategorized

Kovo mėnesį mane pradžiugino gan spontaniškas pusseserės Ievos sprendimas mane atlankyti šituose toliuose. Woohoo! Po šitiek mėnesių pagaliau pamatysiu trupinėlį šeimos ir galėsiu gyvai kalbėti lietuviškai! O Ieva dar atvežė juodos duonos, sūrelių ir lietuviškų naujienų džiaugsmui paaštrinti. Labai keista save girdėti kalbant su kuo nors lietuviškai ir gera gera būti su saviškiais. Prie džiaugsmo namiškiams atvažiavus prisideda ne tik pasiilgimas, bet ir stiprus noras pasidalinti atrastomis vietomis, supažindinti su žmonėm ir visu lobynu, kuriame gyvenu šiuos metus, nes man jis tikrai dau reiškia. Paprašiau Ievos, kad paliktų man savo atostogų užrašus, kad galėtumėt paskaityti įspūdžius žmogaus iš šalies, kaip jo akimis atrodo gyvenimas La Reunion. Taigi ponai ir ponios, Reunionas Ievos Kukulskytės akimis…

1 diena

Vos išlipus iš lėktuvo, tvoskė toks karštis ir drėgmė – Iškart visa apsipyliau prakaitu! Bet pažvelgiau aplink, o ten viskas žalia, palmės, žmonės džiaugiasi vasara (nors tiesą sakant Reunione ruduo). Oro uoste iškilo problema norint susisiekt su Rūta, bet malonios administratorės man labai pagelbėjo. Iš ties visi žmonės Reunione labai padedantys ir draugiški. Važiavau iš salos sostinės St. Denis iki St. Pierre, kur dirba Rūta. Kelias vingiuoja palei vandenyno pakrantę ir juo važiuodama vis negalėjau atsigrožėt mane supančiais vaizdais: iš vienos pusės vandenynas, iš kitos aukštos uolos ir visa augalija tokia vešli ir žalia (o Lietuvoj tuo metu buvo apie -12°C). Buvo labai smagu pagaliau sutikt Rūtą, ji ir šiaip visada būdavo kaip saulės spindulėlis, bet čia ji atrodė dar labiau švytinti. Kaip man pasirodė, vietiniai labai mėgsta šunis, tai ir Rūtos kieme du lakstė. Plikom daiktus namuose ir nuvažiavom prie vandenyno. Paplūdimys visas nusėtas koralais (labai badė kojas), bet vandenyno grožis neapsakomas, jaučiaus lyg sapne, dar netikėjau, kad tikrai esu čia…

2 diena

Buvo penktadienis, paskutinė diena prieš Rūtos atostogas, todėl ėjau kartu su ja į mokyklą. Kadangi Rūta moko anglų kalbos, tai papasakojau apie save angliškai ir man apie save pasakojo jos mokiniai. Vėliau papasakojau apie savo kelionę į Ameriką, Rūta sake, jog mokiniam labai patiks, nes Amerika jiems yra svajonių šalis ir iš tikrųjų jie buvo labai susižavėję, kai kurie net ir krykštavo. Po to žaidėm protų mūšį (su atsakymų variantais), iš vakaro jį kurdamos stengėmės sugalvoti kuo paprastesnius klausimus, nes net pati Rūta nelabai įsivaizdavo kiek jie žino. Ir buvom maloniai nustebintos, kai nemažai klausimų jie atsakė iškart! Pietums vienoje kavinukėje valgiau jų tradicinio patiekalo Kari, tai yra ryžiai sumaišyti su lęšiais su troškinta kokios nors rūšies mėsa arba jūros gėrybėmis patiekiama kartu su čili padažu. Vietiniai mėgsta valgyti aštriai, o man pradžiai pakako vos kelių žiupsnelių čili, kad jau burna imtų degti. Vakarieniaut ėjom pas Rūtos draugę-kolegę Francoise. Francoise yra be galo draugiška, linksma ir jaunatviška moteris (nors spėju, kad jai apie 50m.) Gaminom lietuviškus valgius, jie ragavo mano atvežtos varškės spurgytėms kepti ir galvojo į ką iš jų žinomų produktų ji galėtų būti panaši, kad galėtų varškės spurgas gaminti. Prieš atvažiuojant pas Francoise, ji Rūtai parašė: „Tik nepamirškit maudymukų, baseine 30 laipsnių“. Kadangi Reunione 7 valandą jau visiškai tamsu, tai plaukiojau sau baseine po žvaigždėtu dangumi, aplink žydėjo įvairiausių spalvų gėlės, tikras rojus! Po to susėdom vakarieniauti su visa Francoise šeima, labai kieti žmonės, bendrauja vieni su kitais kaip su bendraamžiais, nėra tokio barjero, kad jūs tėvai, jūs vaikai, jie visi tokie draugeliai 🙂

3 diena

 

Miegojau po tokiu tinkleliu nuo uodų, nes mane, kaip šviežią mėsą, labai jie kando. Tiesa, sutemus namuose ant sienų ir lubų atsiranda driežiukų, tokie mieli padarėliai, jie tarp kitko yra ir vienas iš salos simbolių. Mašiną pigiai išsinuomojom iš Bernardo draugo. Šiandien išsiruošėm į turgų. Kadangi salos reljefas tolstant nuo kranto vis kyla aukštyn, tai vandenyną gali pamatyt beveik iš bet kur. O turguje daug visokių vietinių gėrybių: vanilės, medaus, cinamono, įvairiausių spalvų prieskonių ir nematytų vaisių. Tiek visko prisiragavau! Po to važiavom iki žymaus Langevin krioklio. Pakeliui tiek daug viskių gėlių, palmių, vešlios gamtos, žalumos, net ir bananus mačiau tiesiog kažkieno kieme augančius, kad aš tik aikčiojau ir aikčiojau iš nuostabos. O jau kalnų grožis…  Pakeliui dar stabtelėjome miestely St. Joseph.  Na, o prie krioklio važiavom ilgai, net buvom išsigandusios, kad jau pravažiavom, tai sustojom pasiklaust žmonių ir mums pasakė, kad reikia pavažiuot dar keletą šimtų metrų. Na tai važiuojam toliau, jau atrodo ir daugiau nuvažiavom, o krioklio kaip nėr taip nėr, kol pagaliau vienas ir pasimatė. Tai prie jo sustojom, krioklys labai gražus, gan nedidelis, bet su puikiu baseinėliu maudymuisi. Ta proga aš ir pasinaudojau, vanduo gan šaltas (toks kaip pas mus vasara jūroj būna), bet atgaiva gera, dar keletą kartų šokau nuo uolos, po to pavalgėm iš turgaus nusipirktų skanumynų ir jaukiai praleidom gerą pusdienį labai gražioj aplinkoj. Vakare grįžusios sužinojom, kad vis dėlto buvom ne prie to krioklio 😀

4 diena

Šiandien leidom sau truputį patinginiauti ir tik popiet leidomės su Rūtos namiškiais į netolimą kelionę šiek tiek aukštyn į kalnus (dar ne tuos tikruosius). Susipažinau su įvairiom nematytom uogom. Važiuojant tolyn nuo pakrantės, t.y. kylant aukštyn jau galima pamatyt ir besiganančių karvių, avių. Rūta sakė, kad atrodo labai panašiai kaip Škotijoj.  Sustojom vienam apžvalgos taške, iš kur matosi labai nuostabus vaizdas: iš labai aukštai matosi didelis didelis krioklys (ne toks kaip vakarJ) su savo baseinu, tekanti kalnų upė, miestelis prie kurio su mašina privažiuoti neįmanoma, ir ant kalno šlaito iš augalų susidariusi didelė raide F (patriotiški tie kalnai).  Grįždama atgal pirmą kartą pamačiau kaip auga ananasai. Ir apskritai, čia Reunione ananasai daaaaug skanesni nei Lietuvoj, matyt kitokia rūšis. Pirmą kartą mačiau gėlę ylang ylang, labai skaniai kvepia ir iš jos daromi kvepalai. Dar mačiau ryškiaspalvių paukščiukų: raudonų, geltonų… Man pasirodė, kad vietiniai labai mėgsta žaisti petankę. Taip pat labai populiarios mažos baltos mašinytės, kodėl mažos nežinau, bet baltos, tai dėl to, kad labai neprikaistų.

5 diena

Šiandien su Rūtos namų šeimininku Bernardu patraukėm palei rytinę salos pakrantę. Sustojom šalia vieno paplūdimio ir man pasigirdo kažkas panašaus į griaustinį, tai dar pasiklausiau Rūtos ir Bernardo, o jie sako, kad nieko panašaus, tai tik pamačiusi su kokia jėga bangos atsimuša į uolas supratau iš kur tas garsas. Kai kur prie kranto būdavo iš akmenų aptverti tokie kaip baseinėliai, iki šiol tiksliai ir nežinau kokiu tikslu taip daroma, ar tam kad srovė nenuneštų, ar taip tiesiog saugomasi nuo ryklių. Ir pagaliau nuvažiavom iki Langevin krioklio, iki kurio kaip pasirodo anąkart mums tetrūko vos kokio 100m. Tikras grožis, net nuotrauka (daryta visiškai paprastu fotoaparatu) atrodo kaip atvirukas. Mačiau įdomius paukščių lizdus, kurie kaip kokio maišai kabo ant šakų, taip pat palmes, kurių šaknys matomos ir atrodo kad jos nori išlipti iš žemės. Dar matėm tokį medį, kuris leidžia savo šaknis ir viršaus, bei augaliukų, tokių kaip žolė, ir palietus jų lapus jie iškart susikleidžia, Bernardas sakė, kad jie savęs gėdijasi. Taip pat mačiau miške augančią vanilę, taip gražiai medį apsivyniojus, tarsi kokia suknelė. Rytinėje salos dalyje yra ir ugnikalnis, kuriam išsiveržus visa lava teka į vandenyną ir kaip tik link lavos kelio mes artėjome. Uolos darėsi vis juodesnės, vienoje vietoje ant uolų augo kažkas tarpinio tarp žolės ir samanų atrodė kaip kilimas, nutiestas golfo laukuose. Ir pagaliau privažiavom lavos kelią. Tai tarsi upės išgraužtas slėnis, tik vietoj upės seniai atšalusi lava. Nors tiesą sakant kai kurios vietos dar iki šiol teberūksta po paskutinio 2007m. išsiveržimo. Aišku kelias mašinoms, kertantis lavos kelią, jau seniausiai nutiestas, tik prieš išsiveržimą jis buvo 60 ar 70 m žemiau, Tai visas 20, o gal net ir daugiau aukštų pastatas, kai pagalvoji. Kai Bernardui pasakėm, kad po kiekvieno išsiveržimo sala padidėja, jis numojo ranka. Sako: „Na gal kokie 2-3cm, nes viską suvalgo jūra“.  Toliau buvom sustoje palmių parke, šalia didžiulio krioklio. Ten taip pat matėm tokių žuvyčių, kurios šokinėjo nuo kranto link vandens. Tokia rūšis keliaujančių žuvyčių. Be galo nuostabi vieta. Buvom užsukę į bažnyčią, kurios per ugnikalnio išsiveržimą lava nesunaikino, nors ir nugriovė visus aplink buvusius namus. Stebuklinga vieta. Buvom ir ant gražaus tilto per upę. Bernardas sakė, kad tas tiltas labai populiarus savižudybėms ir skundėsi, kad daug žmonių pas juos žudosi, bet kaip vėliau su Rūta patikrinom, tai 3 kart mažiau nei Lietuvoje. Aplankėm ir Šv. Anos bažnyčią, kuri iš išorės išpuošta taip, kad labiau primena ne krikščionišką, bet labiau indų šventyklą. Na ir paskutinis mūsų sustojimas buvo prie kalnų ežero. Kitoj ežero pusėj matė nuo kalno krentantys kriokliai, tad sugalvojome iki jų nueiti. Kadangi buvo neseniai paliję, beeidami suteikėm savo kojom tikras purvo vonias. Vėliau Bernardas apsižiūrėjo ir pasakė, kad ežeras per daug patvinęs ir dėl to krioklių pasiekti negalėsime ir nusprendėme atgal grįžti ne tuo pačiu keliu kurio atėjome, bet pabandyti jį sutrumpinti. Jau vienu metu galvojom kad pasiklydom, kol tolumoje išgirdom būgnus skambančius Malojos (vietinės muzikos) ritmu, kurie mus sugrąžino į teisingą kelią. Grįždami dar prisiskynėm labai gražių ir be galo skaniai kvepiančių gėlių Longose, nors jos ten ir laikomos piktžolėm, kurios užgožia kitus augalus.

6 diena

Šiandien pirmąkart gyvenime pamatysiu ugnikalnį! Pastebėjau tokį dalyką, kad kylant aukštyn augmenija vis labiau žemėja, kol galų gale lieka tik vos nuo žemės iškilę krūmeliai. Kaip ir apie lavos taką, taip ir aplink ugnikalnį yra stačios aukštos uolos, žyminčios lavos tekėjimo ribas. Tad visų pirma visą pusvalandį leidomės laipteliais uolos kraštu, o tada jau kopėm į ugnikalnio viršūnę. Viskas apie ugnikalnį atrodė kaip didelis tešlynas, su kur ne kur pasitaikančiom atskirom tešlų krūvelėm. Aišku, tos tešlos t.y. lava jau seniai kietos kaip uola. Ugnikalnio viršūnę pasiekėme eidamos nužymėtu taku, kuris padarytas žmonių saugumui užtikrinti. Nemažai yra vietų su visokiais tarpekliais, kuriuos reikia apeiti arba vietų su daug smulkių akmenukų, kurie padėtų tau nuriedėti. Viršūnę pasiekėm apie pirmą valandą dienos, saulė švietė tiesiai virš galvos, net nebūčiau galėjusi pasakyt kur Šiaurė ar kitos pasaulio šalys. Tačiau buvo vėsoka, buvau ilgom rankovėm ir tuo patenkinta. Ugnikalnio vidury – didžiulė duobė, kurioj, pasak informacinio stendo, tilptų visas Eifelio bokštas. Atrodė tarsi didelis karjeras iškastas, pilnas visokių akmenų, tik tiek, kad iš apačios rūko dūmai. Čia ir pietavom, sulig debesų viršum 2632m aukštyje. Grįžusi iki mašinos pastebėjau, kad mano delnų viršus, kuris nebuvo pridengtas rūbais nudegęs ir labai jau raudonai, atrodė labai juokingai, kaip Rūta sakė: „Kaip chna tatuiruotė“. Štai jums ir prašom nesisaugojimas nuo saulės, kad ir kaip būtų vėsu. Vakare vėl užsukom pas Francoise. Kai prisižiūrėjau tiek daug gražių gėlių užsimaniau parsivežti keletą ir pamėginti augint Lietuvoj. O kadangi Francoise labai mėgsta gėles, paklausiau, kokios gėlės geriau augtų, ir ji kad pradėjo skint man visokias šakeles iš savo sodo ir pasakot kaip su jomis reikia elgtis, kad net nustebau. Atrodo vos antrąkart matau žmogų, o jis jau taip nori man padėti ir yra be galo malonus, esu jai labai dėkinga už tokį svetingumą. Po to sėdom ragauti vaisių užpiltinių su romu, kaip jie vadina punšo. Prisiragavom visokių: ličių, bananų, ananasų, pasiflorų užpiltų romu ir Francoise paklausė, koks mums labiausiai patiko. Rūta pasakė, kad jai ličių, na o man pasiflorų. Vėliau vakare užsukom į koncertą. Ten pirmąkart paragavau vietinio alaus, kuris pavadintas „Dodo Bourbon“ paukščio Dodo garbei. Tą paukštį prieš daugelį metų vietiniai išžudė, o dabar gamina alų jo atminimui.

7 diena

Šiandien su Rūta ir jos drauge aire Orla išsiruošėm trims dienoms į kalnus. Važiavom labai vingiuotais serpantinais. Kai kur posūkiai būdavo tokie staigūs, kad neišvažiuot iš savo juostos buvo neįmanoma, dažnai nesimatydavo ar iš viršaus kas nors atvažiuoja. Ten prieš tokį posūkį yra priimta papypint, perspėjant, kad tu atvažiuoji ir kiti būtų atidesni. Gerai, kad turėjom Rūta, profesionalią kalnų vairuotoja, kuri su tokiu keliu puikiai susitvarkė, o aš, tokia bailė, tik drebėjau kokį pavojingesnį posūkį pamačius. Sustojusios Cilaos miestelyje pasikonsultavom informacijos centre, kur geriau eiti ir pasiėmėm ledų, kurių negalėsim valgyti dar ateinančias kelias dienas. Pradžia buvo sunkiausia, teko beveik 4 valandas lipti stačiais laiptais į kalną. Jau po 10 ar 15 minučių galvojau, kad nepajėgsiu ir reikia man grįžti atgal. Bet kažkaip susiėmiau. Gyvenime nesu buvus tiek daug prakaitavus ir tądien išgėriau mažiausiai 4 litrus vandens. Taip pat niekada nebūčiau pagalvojus, kad geriausias pasaulio gėrimas yra vanduo. Tądien gana skubėjom, kadangi susivėlinom išvažiuot ir norėjom pasiekt savo tikslą iki tamsos. O čia Reunione temsta tai anksti! Ėjom įvairias takeliais, buvo ir gana pavojingų vietų, pvz. einant stataus kalno šlaitu takelis labai siauras, iš vienos pusės status skardis, ar dar imi ir prieini tokią vietą, kur takelį paplovė kalnų upeliūkštis ir tenka beveik šlaitu praeiti upelio tekėjimo vietą. Praėjom labai gražią upę su jos slėniu, tik gaila, kad nieko nenufotografavau, nes laikiau save labai pavargusia. Bet buvo be galo gražu. Pasiekusios miestelį La Nouvelle pasistatėm palapinę ir nuėjom į barą pasišildyt ir pažaisti kortom. Orla išmokė žaisti įdomų žaidimą Shithead. Apie 10 valandą vakaro bare ėmė dinginėti elektrą ir, kadangi mes buvom paskutinės klientės mums pranešė, jog jie užsidaro. Pasirodo jie elektrą gamina tik saulės baterijomis, ir jau 10h per visą dieną sukaupta energija ėjo į pabaigą.

8 diena

Ryte užsukom į kavinukę papusryčiauti, prisijungėm prie tokio prancūzo. Jis mokytojas, panašiai kaip ir Rūta su Orla. Dėsto Mayotės saloj ir dabar keliauja. Maloniai pasišnekučiavom ir kaip vėliau paaiškėjo, jis sumokėjo už mūsų pusryčius. Be galo dosnu. Susikrovusios savo mantą patraukėm link tarpeklio, į kurį įkrenta upė Trois Roches. Labai įspūdinga vieta. Teka labai plati upė ir jau visai šalia tarpeklio ji teka ant tokios vientisos uolos, kurios paviršius labai gražiai išsibangavęs ir tada upė krenta taip žemai. Praleidom čia visą pusdienį, kadangi skubėt jau nereikėjo. Grįžtant reikėjo persikelti per upę. Aišku akmenimis. Bet tie akmenys vienoj vietoj buvo taip toli vienas nuo kito, kad reikėjo šokt, o po apačia tekėjo galinga srovė. Bet įveikusi savo baimę, sėkmingai įveikiau ir upę. Keliaudamos toliau į savo nakvynės miestelį Marlą sutikom prancūzę su sūnumi. Jie buvo atkeliavę iš Marlos iki upės išsimaudyti, bet kelias neatrodė toks ilgas, kaip jie galvojo, o per tą laiką jos sūnus išalko, tai mes pavaišinom jį šokoladu ir sausainiais ir toliau keliavom drauge. Moteris pasakojo, kad iki 14 metų gyveno Reunione, o po to persikraustė į žemyninę Prancūziją ir dabar atsivežė savo paaugusius vaikus aprodyt Reuniono. Ji taip pat pasakojo, kaip anksčiau kilometrais plaukdavo į vandenyno gilumą, o dabar to daryti nebegali dėl ryklių. Viskas taip pasikeitė, nes kažkoks žuvų  rezervatas neteko finansavimo ir sumanė visas turėtas žuvis tiesiog paleisti ir tai pritraukė ryklius. Kai į vandenyną išplaukdavę laivai grįždavo atgal su laimikiu, juose būdavo valoma žuvis ir visos atliekos metamos už borto. Dar viena prižestis privertusi ryklius ieškoti grobio šalia laivų ir apskritai salos. Kaip supratau, jie pasiglemžė jau keleto banglentininkų gyvybes. Vakarop vėl bare išgėrėm arbatos ir žaidėm kortom, o prieš miegą dar įdomiai pašnekėjom prie laužo su pora keliautojų.

9 diena

Vėl papusryčiavom kavinukėj ir jau išsiruošėm į kelionę namo. Šįkart tereikėjo valandą lipti į viršų ir 3 su trupučiu žemyn. Tai kokius gamtos stebuklus pamačiau kalnuose yra neįkainojama ir be galo džiaugiaus, kad kelionės pradžioj nepasidaviau tiems laipteliams. Ant medžių augo tokios kaip kerpės, kurios auga tik grynam ir švariam ore. Buvo daug labai gražių gėlių ir vienos ypač įstrigo: ryškiai raudonos, kaip varpeliai kabančios. Po kalnų vėl pasilepinom ledais. Po to nuvažiavom pas Orlą vakarienės, prie mūsų prisijungė žavusis Rūtos draugas Timas ir vėl žaidėm kortomJ

10 diena

Šiandien pirmąkart gyvai pamačiau indų šventyklą. O jau nuspalvinta tokiom spalvom, atrodo kaip iš filmukų. Nuėjom į miesto turgelį, ten pripirkau visiems lauktuvių ir papietavom šalia esančioj labai jaukioj kavinukėj. Valgiau Rougail Saucisse, tai griežinėliais pjaustyta dešrelė patiekiama su ryžiais, lęšiais ir žinoma čili. Labai skanu! Po to, pagaliau ėjom tiesiog pagulėti į paplūdimį. Iš mergaitės, gyvenančios kartu su Rūta, Lėjos pasiskolinom akvalangą su šiaudeliu ir plaukiojom aplink koralų rifą stebėdamos visokias spalvotas žuvytes, kurios, kaip nekeista, visai manęs nesibaidė. Vakare ėjom į vietinės muzikos Malojos koncertrą.

11 diena

Šiandien esam pakviestos pas kitą Rūtos kolegę Micheline pietų. Jos tėtis armėnas, mama prancūzė. Jaunystėje dirbo vertėja kartu su prancūzų gydytojais Armėnijoje po žemės drebėjimo. Labai rūpinosi gatvėje likusiais vaikais, steigė jiems globos namus, o 7 iš jų net įsivaikino! Dabar ji gyvena Reunione ir Rūtos licėjuje dėstė anglų kalbą. Labai daug papasakojo apie Armėniją, apie armėnų genocidą. Buvo be galo įdomi popietė. Francoise Rūtai atsiuntė žinutę, kad dar iki mano išvažiavimo labai nori susitikti, nes kai ką man turi. Sutarėm susitikti džiazo koncerte. Ir spėkit, ką Francoise turėjo man paruoši? Ogi, punšo, ir to kuris man labiausiai patiko, ir dar visą didelį butelį. Ir ji sako: „Kai grįši į Lietuvą, kur šalta, jei tau pasidarys liūdna, tai išgersi šito ir prisiminsi, kaip čia buvo gerai“. Tai aš visa ir išsilydžiau, tokio dosnumo ir geraširdiškumo tikrai nesitikėjau. Viena galiu pasakyt, kas Rūtą supa be galo geri žmonės! Po to važiavom į kitą miestuką į regio koncertą. Važiavom, kaip ir visiems įprasta visiškai atvirais langais (kadangi karšta). Sustojom prie koncerto, lipam lauk, bet vienas langas neužsidaro. Ir vienaip ir kitaip bandom, bet nieko. Ir nežinom ką daryt, į koncertą labai norim, bet kas jei mašiną pavogs ar šiaip ką padarys, ypač kai mašina ne mūsų. Kadangi Reunione beveik visi gyvena už didelių betoninių tvorų, tai nusprendėm mes tą mašiną pastatyt prie vienos iš jų ir taip arti, kad joks žmogus negalėtų praeit pro šalį ir galbūt pastebėt, kad mašina neuždarytu langu. Nuėjom į koncertą, pasirodo ten buvo ne visai regis, o labiau balkanų džiazas atliekamas pučiamaisiais. Bet buvo labai įspūdinga. Aišku, mes atvažiavom jau į koncerto pabaigą, nes prieš tai norėjom pralinksmint Orlą, kadangi šiandien Šv. Patriko diena, o ji iš Airijos ir labai ilgisi namų. Tai jai sukuroėm improvizuotą airišką dovanėlę ir slapta palikom prie jos namų durų. Koncerto likusios buvo tik dvi dainos, po to dar šiek tiek šnektelėjom su Rūtos draugėmis ir patraukėm atgal link mašinos. Einam einam ir Rūta sako: „Ieva, nebėra mašinos“. Aš pasižiūriu tolyn ir iš tikrųjų nelabai panašu, kad kuri iš prieky esančių mašinų butų mūsų, bet vis dėlto nuėjom iki gatvės galo. Nesėkmingai. Grįždamos atgal galvojam, kad negali būt, kad mašiną būtumėm taip toli pastačiusios, tai pratikrinom dar kartą. Mūsų mašina, kaip ir daugelio maža ir balta, buvo pastatyta po medžiu, šešėlyje ir iš pažiūros visai neatrodė balta. Žodžiu taip mes ją ir suradom. Labai gerai slėpėm, kad net pačios pražiūrėjom. O jau kiek streso! Ačiū Dievui, viskas laimingai baigėsi. Grįžom atgal į St. Pierre ir naktipiečiams užsukom picos. Ten dirbantis vaikinukas buvo labai malonus, padarė mums nuolaidą, o vėliau ir prisijungė prie mūsų stalo. Maloniai pasiplepėjom ir jis papasakojo kaip prieš maždaug pusantrų metų su savo draugu plaukiojo banglente ir jis nusprendė, kad jam jau gana, o jo draugas dar pasiliko, na tai jis išėjo namo. Jam nuo paplūdimio iki namų 10 min. Grįžęs pasižiūrėjo į telefoną, o ten daug praleistų skambučių ir žinučių, klausiančių ar jam viskas gerai. Tai jis perskambino, ir jam pasakė kad rykliai suvalgė banglentininką toj vietoj, kur plaukiojo. Pasirodo jo draugą. Sakė nuo to laiko banglente nebeplaukioja, bet galvoja prie to grįžti.

12 diena

Šiandien vėl tikriausiai važiavom į St. Pierre šiek tiek apsipirkti ir pagulėti prie vandenyno. Vakare surengėm lietuvišką vakarinę Bernardui ir Lėjai.

13 diena

Šiandien paskutinė mano diena, tad, kol Rūta buvo mokykloje, kroviausi daiktus. Popiet keliavom link salos sostinės St. Denis. Pakeliui dar užsukom į juodo smėlio paplūdimį, kur paskutinį kartą pasilepinau saulės spinduliais. Po to vėl važiavau tuo nuostabiu keliu, kurio vienoj pusėj vandenynas, o kitoj stačios ir aukštos uolos. St. Denis užsukom suvalgyti mano paskutinį Reunionietišką karį (mano lėktuvas išskrido apie 10h vakaro). Iš kavinės stebėjom labai gražų saulėlydį. Vos mums sumokėjus sąskaitą kad pradėjo pliaupti, kol nubėgom iki mašinos, kuri buvo visai netoliese, buvom kiaurai šlapios. Bet buvom priverstos važiuot atvirais langais, kadangi nuo karščio ir tokios drėgmės jie taip rasojo, o dar pats lietus matomumo irgi negerino. Bet iki oro uosto nusigavom sėkmingai. Buvo tokios superinės atostogos! Labai ačiū Tau, Rūta, kad mane taip šiltai priėmei ir rūpinaisi. Buvo labai smagu atvažiuot Tave aplankyt ir dar į tokią egzotišką salą! Labai tikiuos, kad bus dar daug progų kartu pakeliaut 😉 Ačiū, ačiū, ačiū!

Pabaiga.

 

O aš sakau, dar keliausim!

 

Comments (1)

Vaizdukai

February 26, 2013 at 2:13 am · Filed under Uncategorized

Čia mažas filmukas iš mano plaukiojimų po Indijos vandenyną tarp dviejų salų – Rodrigo ir Reuniono. Kad įsivaizduotumėt nors truputį kaip jaučiasi vidury beribio vandenyno, kur supa dvi mėlynės – dangus ir vanduo. Delfinai… Rytais su kylančia saule jie atplaukdavo mus palydėti. O dažną saulėtekį matydavom, nes keldavomės, kad pusvalandį, kas valandą vis bures pakeisti, kursą, vėjo kryptį patikrinti. Ir tas jausmas, kai pagaliau pamatai žemę horizonte, kai kelias dienas 360 laipsnių kampu matei tik tuščią horizontą. Su Polu susilažinom, kas pirmas pamatys Reuniono salą, tas gaus didelę porciją ledų. Ir Polas gavo skaniausių ledų porciją Reunione. Och, niekada nesilažinkit su patyrusiais jūreiviais dėl tokių dalykų. Juk jų akys kitokios, mėlynesnės bežiūrint ištisai į žydrynes. Ir užmato toli toli jie, mėlynuojančias salas toliuos!

 

Comments (1)

Pietų Afrikos rašinėlis

February 20, 2013 at 8:08 pm · Filed under Uncategorized

Žmonės. Šioje šalyje mes visi labai skirtingi – turime 11 oficialių kalbų, tai galeite įsivaizduoti kiek kultūriškai skirtingų genčių formuoja Pietų Afrikos liaudį. Pirma pagal paplitimą kalba tai anglų, antra – afrikanų (labai panaši į Olandų, per kolonizaciją sumišiusią su kitomis afrikietiškomis kalbomis). Trečia pagal paplitimą kalba tai Xhosa – ji labai įdomi, nes turi jums neįprastų kalbai garsų. Pavyzdžiui x raidė yra tariama spragtelint liežuviu į gomurį lyg raginant arklį. Ir tokie liežuvio spragsėjimai maišosi su jums yprastais tarti garsais. Užsieniečiai sako, kad toks kliksėjimas kalboje jos skambesį daro archajišką ir laukinį. Iš tiesų tai tikrai labai ypatinga kalba. Mes, Xhosa žmonės, kaip ir visi kiti nuo seno esame auginami kaip savo tautų patriotai, todėl labai dažnai kivirčijamės su kitomis gentimis. Nemėgstame maišytų vedybų, nemėgstame išsikraustyti iš savo žemės, todėl kartų kartomis gyvename toje pačioje savo genties žemėje, kur dar nemiršta tradicijos. Gyvename moliniuose apvaliuose namukuose šiaudiniais stogais, miegame ant pintų kilimėlių ant grindų, valgydami kuklų maistą iš ryžių, pupelių ir kukurūzų ir geriame naminį kukurūzų alų. Pas mus dar vyrauja aiškus patriarchatas ir moterų gyvenimas vis dar sukaustytas kultūrinių prievolių… Esame visi iš labai skritingų kultūrų, todėl sugyventi šalia kartais nebesugebam, ypač praeity labai daug dėl to kentėjom, gal esat ir jūs girdėję apie tokį apartheidą.

Gamta. Gamta Pietų Afrikos Respublikoj pati įvairiausia. Ji labai skiriasi nuo tropinio Reuniono ir savo masteliu ir savo klimatu. Per Kalėdas Pietų Afrikos pakrantėse buvo apie 25 laipsnius šilumos. Nors ir sunku suvokti, bet kuo toliau į pietus tuo vėlgi šalčiau artėjant prie pietų ašigalio. Pavyzdžiui Pieų Afrikos pietuose, Keiptauno reigione pingvinai ir ruoniai laimingi plaukioja vandenyne ir drybso paplūdimiuose. Kad galėtumėm surfinti nuolat vilkėjom vandens kombinezonais, nes vanduo tikrai šaltutėlis. Tačiau kai savanoriavome ekologinėj fermoj šalies viduryje tai leipom iš karščio¡ Keldavomės dar su tamsa ir darbuodavomės nuo 5, nes nuo 10 ryto iki 18val vakaro tiesiog per karšta judėti, tai žiūrėdavom filmus apie ekologinę žemdirbystę, skaitydavom knygas ir snausdavom. O tokiose karštose dykynėse ir pavojai tyko¡ Aš atvažiavusi į kaimą iškart laimiga nusiaviau batus, o man Brett‘as sako – nežinau ar basos kojos labai gera idėja, nes čia vis užklysta kokia skorpionų šeimynėlė. Ir tikrai, bekilnodamos akmenis aš su Jessica pamatėm vieną, bet jau negyvą. Jessica tai pripratus, ji iš Australijos, o man visos tos gyvatės ir skorpionai tikra naujiena, kai pas mus visa gyvūnija tokia taiki. Ten, šalies vidury karštuse dykynėse pirmąkart pamačiau urvinių piešinius ant uolų. Kaaaaip intriguoja ! Sėdi prie uolos išpašytos tamsiai raudonom figūrėlėm, kurias čia paliko mūsų pirmtakai. Prieš šimtus tūkstančius metų toje pačioje vietoje, kur aš buvau virė gyvenimas mums sunkiai suvokiama vaga. Tiesiog iškart prie akis stoja virdulingas gyvenimas oloje – šešėliai nuo laužo šviesos, daug judesio, energijos, kvapų, ritualų. Labai ypatingas jausmas būti toje pačioje vietoje, kur gyveno tūkstančiais metų nutolusios laukinės civilizacijos. Iš karto jaučiasi kontaktas su jais, bet kartu ir matai save tokį skirtingą ir labai nutolusį nuo tos gilios senovės. Liesti tą pačią olą, kurią lietė ir žmogus naudojęs ne elektrinę viryklę, o titnagą 😉

Vairuoti Pietų Afrikoje labai įdomu – įspūdingi keliai ir transporto priemonės, gyvūnai besidalijantys kelią su mašinomis, gaisrai, niekad nenusibostantys vaizdingi pakrantės keliai. Ir tikrai, vieną kartą kelias buvo uždarytas, nes priekyje siautėjo didžiulis gaisras dėl sausros ir vėjo. Didžiuliai dūmų debesys ir liepsnos supo abi kelio puses, todėl buvome visi apsukti ir evakuoti nuo kelio. Kitus kartus ant kelio matėm dramblių šaimyna ramiai žygiuojančią per kelią, arba įžūlius babūnus kaulijančius maisto, vieną ramų vėžlį, tikėkimės saugiai peresiantį kelią, stačias uolas besileidžiančias į vandenį, noriai priimančius kyšius plicininkus ir pasiustusius mini maršrutinius autobusiukus, kurių vairuotojams taisyklės n e g a l i o j a . Ak taip, dar ir girti vairuotojai švenčių metu, mažai kontroliuojamoje šalyje, kurie jau neskamba kaip įdomus nuotykis keliuose, o daro vairavimą tikrai įtemptą. Naktimis vairuoti ypač nepatartina, o moterys stabdomos policijos turi teisę nesustoti, o važiuoti iki artimiausios policijos nuovados, nes policija keliuose katais gali būti ne tokia jau ir tikra policija. Mes to nežinojusios, sustojom stabdomos pareigūnų už ištisinės juostos kirtimą, o vietoj 150 eurų baudos sumokėjom 30 eurų besistengdamos įtikinėti, kad tai viskas ką turim. Kaip vėliau sužinojom, jiems įprasta duoti net dar mažiau. Ir dar.. Gal ten net nebuvo tikri policininkai! Štai ir pakliuvom pirmą ir paskutinį kartą Afrikos liūtmas į nąsrus.

O štai tikrą liūtą matėm tik labai iš tolo gamtos rezervate besiilsintį aukštai medyje. Užtat matėm gražiuosius darmblius saulei besileidžiant ir jiems besimyluojant, zebrų bandas, antilopes, raganosių šeimą, hienas, žirafas ir dar gyvūnus kuriužų pavadinimų nežinau. Labiausiai džiaugiausi pamačiusi dramblius, kaip jie žaidžia saulei leidžiantis. Tokie didčkiai kai susikimb, tai atrodo, kad jie rimtai kovoja, o iš tiesų tai tik linksmybės. Šiaip „safaris“ toks poniškas reikalas, nes visą dieną tik sėdi mašinoj, išlipti draudžiama, važinėji lėtai po draustinį ir stoji, kur pamatai gyvūnų bandą ja pasigrožėti ir pafotografuoti.  Bet vis tiek stulbina tai, kad vaizdai, kuriuos visą gyvenimą matei per televizorių, tau dabar prieš akis. Tiesog labai neįtikėtina būti pagaliau ten, kur taip traukė širdis.

Kultūra. PAR  yra apie 80% juodaodžių ir tik apie 9% baltųjų, tačiau vakarietiška įtaka vietomis gerokai užgožia pietų afrikiečių originaliąją kultūrą. Nuo 17 amžiaus pradėta kolonizuoti olandų, britų, Pietų Afrika jau kelis šimtus metų buvo moderninama ir kultūrinama atėjūnų. Vienas dalykas, dar neištirpęs čionykščių aminty, tai tas nelemtas apartheidas, trukęs apie 50m. ir baigęsis beveik tais pačiais metais kaip ir Lietuvos priklausomybė sovietų karaliukams. Bet kaip ir mes vis dar dažnai tyliai ir garsiai minime tuos raudonuosius penkasdešimt metų taip ir Pietų Afrikos viskas dar gyva ir apčiuopiama. Laukiame, kol kelios kartos pasikeis ir išsineš į kapus tą niekšišką rasizmą. Trumpai apie apartheidą, kas kiek primiršę: tai baltųjų Pietų Afrikos Respublikoje sugalvotas įstatymas atskiriantis baltuosius ir juoduosius baltųjų naudai. Taip visos viešos vietos buvo suskirstytos į dvi spalvas – Whites Only – Blacks Only. Ir baltųjų neapykanta juodiesiems buvo įtesinta… Skaudžiausia klausytis apie apartheido laikus iš vidutinio amžiaus juodaodžių, kurie tais laikais augo, brendo ir vėliau kūrė šeimas matydami gyvenimą tokį. Kaip jie turėjo sakyti savo mažiukams vaikams vidurdienio kaitroj, kad jiems negalima į tą spindintį gaivų baiseiną, kuriame plaukioja „švarūs“ vaikai, bet užtai galima žaisti dulkėtoj aikštėj. Kaip gražiausi paplūdimiai buvo skirti baltaodžiams, kur buvo įleidžiami šunys, tačiau ne žmonės kitokios odos spalvos. Ir nuolatinis žeminimas augant bei auginant savo vaikus. O kai dveidešimt metų po apartheido baigties jie tiesia draugystės ranką kitai pusei, kuri juos engė ir drabstė purvais. Labai didelį pavyzdį parodė Nelsonas Mandela, juodaodis sukilėlis, vienas pagrindinių kovotojų už žmonių lygybę. Jis už savo veiklą 27m. kalėjo kalėjime, saloj 11km nutolusioj nuo jo gyvenamojo miesto, kur liko jo žmona ir vaikai, Keiptauno. Taigi kalėjime būdamas ir skaldydamas akmenis 27m. kas rytą tolumos matydavo savo namus, kur jam buvo uždarusta. O kai pagaliau buvo išleistas iš kalėjimo, kur praleido trečdalį savo gyvenimo, buvo išrinktas šalies prezidentu ir per visus tuos metus nepametęs vilties apie lygius pietų afrikiečius, jungė abi spalvas, vienijo, mylėjo, kol pagaliau žmonės po žingsniuką pradėjo lipti iš tamsiųjų nekentimo metų. Dabar skaitau jo autobiografiją – toks pašėlęs ir teisingas jaunuolis buvo, visi jo nuotykiai primena lyg skaityčiau Heklberį Finą ; ) Ir 2010 metų futbolo čemionatas PAR labai svarbus visiems, nes tąkart pirmą kartą visi spalvoti nespalvoti kartu šventė kelias savaites trukusį čempionatą ir ištirpdė įtampą ir barjerus. Po to aišku vėl viskas daugiau ar mažiau grįžo į prieš tai buvusias vėžias, tačiau visiems liko gražus prisiminimas apie buvimą visiems kartu. Dieve, padėk mums kiekvieną dieną nesijausti viršesniais už kitus ir niekada nežiūrėti iš aukšto. Jau tiek klaidų šitoj vietoj pridaryta, kad belieka iš to pasimokyti ir gyventi taikoj su visais kitais šios žemės vaikais.

Aš. Gal jums porą vaizdelių iš mano gyvenimo Pietų Afrikos, kurie man labiausiai įsirėžę. Tai pirmąkart kai pamačiau tikrą dramblį labai susijaudinau. Nors ir mačiau jį iš tolo tolo, vis tiek labai ypatinga buvo, nes man drambliai visą laiką buvo smagiausi iš visų gyvūnų. Kažkaip jaučiuosi, kad jie mano draugai ; )

Kitas kartas, tai kai pati patyriau rasizmą savo kailiu, nes draugavau su dviem maloniom juodaodžių šeimom. Dar niekada nebuvau buvusi taip arti to R dalyko ir apskritai dar nebuvau buvusi šalyje, su dabartinėm problemom, kurios mūsų Europos mastais atrodo laukinės – kai šalies prezidentas iš šalies biudžeto išleidžia MILIJARDUS savo marmuriniams rūmams statyti ir savo draugams profilaktiškai aukso sidabro unitazus dovanoti, kai tuo tarpu milijonai badauja ir skursta šalyje.

Vienas pačių pačiausių atsiminimų, tai kaip per Kalėdas su Orla ir Semu surfinom vandenyne su delfinais. Mes vandeny, laukdami bangos staiga vandeny pamatėm šmėstelėjusį  trikampį peleką netoli nuo mūsų. Pusei sekundės širdis į kulnus nusirito (Reunione rykliai valgo surferius…), tik po akimirkos jau pamatėm, kad tai delfinas. Ir tikrai, vis daugiau ir daugiau dalfinų atsirado ir jie visi krykšdami pro pat mus, per kokius du metrus plaukė tolyn, gal žuvauti. Labai magiška ir dar saulė leidos tingiai, o mes apžavėti gamtos taikumo gaudėm kvapą ir stengėmis būti čia ir dabar, čia ir dabar visku kuo.

Dar vienas momentas, kai vakarieniavom pas vietinius žmones molinėj trobelėj ir kalbėjomis su jais per vertėją ir klusinėjom klausimų apie kultūrą. Tagi kalbamės apie maistą, o aš Mikė Pūkuotukas ir klausiu jų apie destertus – koks čia vietinis desertas. O jie man, desertas? Mes būnam lamingi jei gaunam antrą lėkštę kukurūzų košės pietums, tai mums geriausias desertas… Ouč, tokia poniutė pasijaučiau. Nagi žinoma! Ten žmonių malonumai paprastesni nei hm… paįvairinti savo dieną kuo nors karameliniu ar labiau šokoladiniu. Kultūros pažinimas ; )

Drugeliai Lesote irgi toks gilus pasakiškas prisiminimas. Ten kalnuose labai daug baltų drugelių. Kai jie skraido, kartais net atrodo, kad sninga. Drugeliai viskam prideda fėjiško pasakiškumo, net velniukas drugelių apsupty žaismingai atrodytų, ar ne? O trys Sesotho mergaitės drugelių sparnelių glostomos šokinėjo žaliam kalnų slėnyje per šokdynę iš paprastos virvės padarytą ir krizeno. O mes vaikai, o mes pasaulis..

Dar afrikiečių muzika… Jos gyvybė, galia, skanumas! Gydančios harmonijos, tikrai sudėtingas atlikimas, o jie tai atlieka rodos be jokių pastangų. Tai tikrai jų kraujyje – muzikalumas ir kūno plastiškumas. Aš kada nors dar grįšiu ten iš jų mokytis muzikos. ; )

Noris labai sugrįžti ten, nes iš tokio dydžio ir turtumo šalies spėjom tik grybštelti gabaliuką per tas kelias savaites. Bet tuo pačiu dar tiek daug norisi aplankyti ir kitų pasaulio galų. Bet apskritai visai Afrikai sakau – iki kito karto !

Laimingo brangieji!

Comments

Pasaka iš Lesoto

February 7, 2013 at 6:59 pm · Filed under Uncategorized

Žmonės. Siuvenyrų parduotuvėlėj mačiau marškinėlius ant kurių užrašas:

I am from Lesotho

I am Basotho,

I speak Sesotho

And my culture is Masotho.

https://vimeo.com/59168582 (pažiūrėkim)

Taigi, mes, žmonės Lesote save vadiname Basutu ir kalbame Sesutu kalba, o geriame Maluti alų gaminamą iš kukurūzų ir valgome kukurūzų miltų košę, kurią vadinam Pap. Nesame labai išlepinti gyvenimo ir neburbame, kai septynis kartus per savaitę ir tris kartus per dieną gauname Pap košę kartais su špinatais, kartais su dešrelėm (oranžinėm, pigiom aut.past), o kartais tiesiog su šiek tiek daugiau Pap košės. Užsiauginame savo abrikosų, obuolių pasisalditi gyvenimui. Daržoves auginame labai panašias kaip ir jūsų šaly, Lė-tu-voj, špinatus, bulves, moliūgus, morkas, pupeles ir daug daug kukurūzų – košei ir alui 😉 Užsieniečiai sako, kad esame lababi draugiški ir atviri, gal ir tiesa, bet tik todėl, kad mums labai smalsu sutikti naujus žmones šitoj mažutėj karalystėj ir mes labai vertiname atvykėlius, nes iš jų uždirbame pinigų, o vaikai gauna saldainių. Taip pat daugiausiai gyvename kaimais ir kartų kartomis gyvename tose pačiose vietovėse, todėl vieni kitus gerai pažįstam ir jaučiamės itin saugiai. Sunkiau jaunimui, kuris baigęs nebaigęs mokyklos išvažiuoja iš kaimų laimės ieškoti į sostinę Maseru (dydžio kaip Klaipėda aut.past.), kur žmonės labiau susvetimėję ir nelaimingi palikę gamtą, namus ir bandantys sutaupyti vieną kitą Malotį. Nesame labai ambicingi ir žingeidūs, dviems milijonams Basutu žmonių turime vieną universitetą. Gal kai kurie iš mūsų ir nežino kas ir kur ta Europa, tačiau gyenadami beveik visą gyvenimą kaime gerai pažįstame žemę, dangų, saulę ir vėją, nes tai mums daug reikšmingiau gyvenime už lėkimą nežinia kur su viena mintim tobulėti tobulėti.

Gamta.  https://vimeo.com/59168584 (pažiūrėkim)

Ne be reikalo Lesotas vadinamas kalnų karalyste¡ Tai mažutė šalis visa apsupta Pietų Afrikos teritorijos, bet šių sesių gamta ir žinoma kultūra skiriasi be krašto. Tik išvažiavus iš Lesoto nebesimato kalnų grandinių ir stačių slėnių, nebėra taip šalta  ir lietinga. Ir atvirkščiai, įvažiuojant į Lesotą geriau pasirūpinti vienu kitu šiltu megztiniu, ir lietpalčiu, nes oras kalnuose keičiasi nepastebimai greitai. Piemenys, kurie išsigena bandas visai dienai ar kelioms, dažniausiai yra susisupę į vilnones antklodes, kurios juos kaip geriausi paltai saugo nuo vėjo ir lietaus. Lesotas yra pati aukščiausia Pietų Afrikos vietas – Pietų Afrikos stogas. Į kalnų viršūnes dažnai įsipina debesys, susinervina ir pradeda trankytis žaibais. Vieną kartą naktį teko stebėti kaip tolumoje pakibęs baltas debesis blyksi ir svaidosi įspūdingais žaibais aplinkui. Bet apart tokių nervuoklių debesų atmosfera visiškai taiki ir tyki. Lesoto gamta visada paruošusi stebuklų net vaizdingumų išlepintiems. Įstabūs saulėlydžiai ir rytmečiai su asiliukais ir saulėgrąžom fone.. O kai pirmąkart pamačiau Maletsenue krioklį tai taip užgniaužė kvapą, susitveknė ašaros nuo to įstabumo, visas kūnas pagaugais nuėjos – gerai tvojo man į galvą. Retai. retai man taip tranko per galvą 😉 Tiesiog eini eini ir užtinki 200m kliokinatį krentantį vandenį pasislėpusį slėnyje, o vandens pursluose dar ir vaivorykštė maudosi…¡ Tikrai jau, kad gamta tikra pokštininkė – apsirėdžiusi savo geriausią rūbą žadina mus giliai įmigusius, kutena mūsų akis ir širdis.

Kultūra. https://vimeo.com/59168583 (ir šį pažiūrėkim)

Gražiausia kiekvienoje kultūroje tai jos autentiškumas, o Lesote jo labai daug. Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau praleisti savaitę Lesote, tai ir buvo ta, jog Pietų Afrikos Respublikoj man neužteko laukto ir tikėtosi „afrikietiškumo“. Nes PAR yra gerokai išsivysčiusi šalis ir daugelis jos vietų, labiausiai pakrantėje niekuo nesiskiria nuo moderniojo pasaulio miestų miestelių. O Lesote tiek tos modernizacijos, gal tik sostinėj. O visur kitur…. Rojus tokiems paplaukėliams kaip aš 😉 Didžioji dalis vietinės transportacijos vyksta ant arklių arba asilėlių. Asilėliai dažniausiai tempia pirkinius iš parduotuvės – 20kg maišą kukurūzų miltų. O arkliai daugiausiai naudojami kaip susisiekimo priemonė – iš vienos vietos vykti kiton, tačiau ne visi juos turi. Vargingesni kartais skolinasi ar nuomojasi žirgelį iš kaimyno. Plūgas traukiamas dviejų bulių, vandenį reikia parsinešti iš kaimo vidury esančio čiaupo, kai kur tuoletai kaimo bendri, ens nėra kanalizacijos, elektra tik parduotuvėse, į barus panašiose vietelėse ir turistams gyventi paruoštuose nameliuose. Nors ir vargingi, bet išdiūs savo kultūra Basutu žmonės neapsileidžia ir gyvena tradiciniuose namukuose – apvaliuose, sumūrytuose iš akmenų ir apdengtuose šiaudų stogu, kurį keičia kas metai, kai lietūs visai nustekena. Šie namukai, piemenys susisupę į ornamentuotas paklodes ir raiteliai genantys asiliukų bandas nuostabiai įsipaišo į pasakišką kalnuotą kraštovaizdį. Dar viena sena tradicija vainikuojanti benrniuko virsmą vyru – tai apipjaustymas. Berniukai, kurie jau yra pasiruošę tapti vyrais, pasitraukia pusei metų į kalnus su mokytoju, kuris juos moko įvairausių dalykų – išminties, šokių, muzikos, žemdirbystės, visko ko tik reikia žintoti vyrui pradedančiam savo vyrystę. Po viso šio pasiruošimo vyksta apipjaustymas, per kurį tikras vyras neturi iįleisti nei garso, taip parodydamas savo tvirtybę. O namelis, kuriame berniukai gyveno visus 6mėn sudeginamas, tai ppalaidojant jų paskutinius ryšius su vaikyste. Berniukai ten išmoksta slaptą kalbą, kuria vėliau gali susikalbėti ir vienas kitą atpažinti iš brolijos, nes ne visi vyrukai praeina šia egzotišką mokyklą. Kitiems neužtenka pinigų, dar kitiems religingi tėvai nepritaria, o kiti net nenori. Dabartiniais laikais berniukams tai neprivaloma, jie gali rinktis ir gali visą apipjaustymo ceremoniją ir pasiruošimą atlikti per dvi savaites. Su krikščionybės atėjimu ištirpo ir šios tradicijos reikšmė.Tradicinė muzika? Instrumentai? Sako, grojam tuo kuo galim. Ir iš tikrųjų, instrumentai kaimuose visiškai rankų darbo – būgnas padarytas iš skardinio kibiro ir kokios tai užtemptos medžiagos ir mušamas dviem kietom guminėm žarnelėm. Gitara – jos „kūnas“  iš skardinės dėželės padarytas, o grifas tai lenta, su žvejojimo valo stygomis. Nuostabu, kaip gimsta muzika iš nieko. Kaip nieko neturint galima turėti viską.

Aš. Man Lesotas kažkuo namais dvelkė, Lietuva. Ramiomis plačiomis erdvėmis, savo mažumu ir paprastumu matyt. Tiesiog labai gera buvo ten , kaip ir gera namuose. Ėjau keliuku ir niūniavau kokią tai lietuvių liaudies melodiją ir žinai niūnelė visai pritiko tam keliukui 11 000km nutolusiam nuo to Žemaitijos pakrašty. Kea Leboha Lesotho, ačiū tau, Lesote.

 

Comments

Pietų Afrika – dvispalvė

January 24, 2013 at 12:54 pm · Filed under Uncategorized

Kelionė po spalvongąją spalvotąją pietų Afriką

Comments

Kalėdos ar ne Kalėdos?

December 8, 2012 at 5:47 am · Filed under Uncategorized

Kokios gi Kalėdos be šaltuko ir namų šilto jaukumo vakarais. Čia Kalėdų laukimas toli gražu ne megztinių mezgimas kvepiančio šalčio apgaubtas. Ne gana to, kad saulė čia kasdien plieskia vis stipriau ir stipriau, Kalėdos apsritai nėra super ypatinga metų šventė. Komercininkai prekybinikai savo  darbą aišku atilieka – vitrinos išpuoštos burbuliukais bumbuliukais. Perkamos dovanos, šokoladas ir lemputės, bet tokios ypatingos reikšmės kaip pas mus Kalėdos čia neturi. Čia svarbesnė gruodžio 20d. šventė – diena, kuomet minimas vergijos Reunione panaikinimas. Visa sala siaučia tą dieną – muzika, šokiai, dainos, …laisvė. Tarp kitko prieš 30 metų maloya, buvo draudžiama prancūzų, kaip galimybę nutautinti kreolus – atimami malojos instrumentai, draudžiami susibūrimai. Už tai dabar ši Reuniono karalienė gyva kaip niekad!

Kai rodau mokiniams nuotraukas iš mūsiškų Kalėdų ir žiemos jie tik aikčioja ir stebisi, jiems visai nesuprantama, kad Kalėdos būtų švenčiamos ne paplūdimy, po kokosų palmėm. Visi labai džiaugiasi ir vertina sniego karą, čiuožinėjimą su pačiūžom ir sniego senių statybą. O man pačiai berodant nuotraukas su kūčių kisielium, aguonpieniu ir apšerkšnijusiais  miškais jau taip ilgisi namų – ech,  tos pirmos Kalėdos nebe namie. Ir aš kaskart užsidegusiu pasakoju apie mūsų ypatingą Kalėdų dvasią – adventą, gerus darbus, detaliai visą kūčių eigą ir svarbą. Jiems labai įdomu, nes vis tik esame trupučiuką  vieni nuo kitų ir esame pratę laikytis tos vietos papročių. O kai tenka įsivaizduoti, kad kažkur kitame pusrutulyje viskas vyksta visiškai kitaip, oi kaip sunku tai suvokti! Aš nieku gyvu nepasakyčiau jog Kalėdos, jei ne kartkartėmis užmatytos Kalėdų eglutės prekybos centruose ar Kalėdinių renginių iškabos. Vasara ir viskas. Banglentės, kalnai ličių, vidurdienio prakaitas – na ir bandyk susikaupti Kalėdų laukimui, kad gudrus. Man dabar labiau galvoj kelionė į Pietų Afriką, kuri jau mane sutiks už 4 dienų.

Comments